BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2014-07-24STASYS UŠINSKAS

Dailininkas (tapytojas, vitražistas, scenografas). Gimė 1905 m. liepos 20 d. Pakruojyje. Mirė 1974 m. birželio 14 d. Kaune.

1925–1929 m. Kauno meno mokykloje studijavo tapybą (mokytojai: Justinas Vienožinskis, Adomas Galdikas, Petras Kalpokas ir kt.), 1929–1933 m. Paryžiuje moderniojo meno akademijoje – teatro dekoraciją pas Aleksandrą Ekster (Alexandra Exter) ir tapybą pas Fernandą Ležė (Fernand Leger); Valstybinėje aukštojoje taikomosios dailės mokykloje (Conservatoire National des Arts et Metiers) – vitražą (pas A. Manier). 1933–40 m. dėstė Kauno meno mokykloje, 1940–1951 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės, 1951–1954 m. Lietuvos dailės institute (profesorius – 1946). 1936 m. Kaune įkūrė marionečių teatrą, jam vadovavo. 1955–1970 m. Kauno politechnikos, nuo 1970 m. Vilniaus inžinerinio statybos instituto dėstytojas. Šiauliuose ir Kaune (1931), Niujorke (1937), Vilniuje (1971) surengė individualias parodas. LTSR nusipelnęs meno veikėjas (1947).

S. Ušinskas – vienas žymiausių XX a. lietuvių dailininkų ir meno pedagogų. Menininkas turėjo didelę reikšmę formuojant naująją monumentalistų ir scenografų kartą (mokiniai – Sofija Veiverytė, Vytautas Ciplijauskas ir kt).  Sukūrė vitražų (Kauno banko – 1927, „Lietuvaitė“ ir „Statybininkas“ Kauno pramonės ir prekybos rūmuose – 1937–1938; Panevėžio r. Berčiūnų („Mindaugas“, „Vytautas“), Kauno bažnyčių vitražai – 1939–1944, „Žalgirio mūšis“ –1946, „Kristijonas Donelaitis“ – 1965 (LDM saugomas eskizas), stiklo vazų („Aušrinė“ – 1951, „Pavasaris“ – 1960).

Nutapė plafonų projektų, paveikslų („Motina su vaiku“, „Jaunasis muzikantas“, abu –1930, „Besimaudančios moterys“ – 1931, „Dvigubas portretas“ – 1937, „Vasaros nakties sapnas“ – 1949). Sukūrė lėles pirmajam lėlių spektakliui – Antano Gustaičio „Silvestras Dūdelė“ (1935) ir pirmam garsiniam lėlių filmui Lietuvoje „Storulio sapnas“ (1938); už lėles ir B. Dvariono „Piršlybų“ scenografiją (1933) – Paryžiaus pasaulinės parodos (1937) aukso medalis.

Sukūrė scenovaizdžių, kostiumų eskizų apie 30 spektaklių: Kauno valstybės (V. Šekspyro „Dvyliktoji naktis“ – 1933, J. Štrauso „Čigonų baronas“ – 1934), Jaunųjų (Balio Sruogos „Milžino paunksmė“, 1936), Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre (Štrauso „Šikšnosparnis“ – 1962) ir kt.

S. Ušinsko kūrybai įtakos turėjo konstruktyvizmo dailė. Kūriniams būdinga sintezės ir vaizdo architektonikos paieškos, pabrėžtas kompozicinio ritmo ir lokalios spalvos vaidmuo, alegorinė kūrinių kalba, siurrealistinio turinio nuotaika, modernių ir klasikinių meno dėsnių sintezė, lietuviškosios dailės panoramoje unikali konstruktyvios, „valingos“ formos ir turinio poetiškumo, grožio idealo siekio jungtis. Dailininkas taip pat sukūrė žemos temperatūros vitražo gamybos technologiją. Pirmasis Lietuvoje sukūrė veidrodinių ir blokinių vitražų. Apdovanotas LTSR valstybine premija 1972 m.

 

Rodyk draugams

2014-07-24JONAS VILUTIS

Dailininkas, scenografas. Gimė 1907 m. liepos 24 d. Sinelnikove (Dnepropetrovsko sr., Ukraina). Mirė 1978 m. balandžio 21 d. Vilniuje.

1940 m. baigė Kauno meno mokyklą, 1943 m. – Vilniaus dailės akademijos tapybos studiją. 1941–1945 m. buvo „Vaidilos“ teatro dailininkas. Dailės parodose dalyvavo nuo 1945 m. 1947–1950 m. dėstė Vilniaus dailės institute. 1950–1957 m. Lietuvos dramos teatro, nuo 1957 m. Nacionalinio radijo ir televizijos teatro vyr. dailininkas. 1957 m. – LTSR valstybinės premijos laureatas, 1967 m. – LTSR nusipelnęs meno veikėjas.

J. Vilutis sukūrė scenovaizdžių spektakliams: Lietuvos dramos teatre – Žemaitės „Marčios“ inscenizacija (1945), L. Rachmanovo „Nerami senatvė“ (1946), Juozo Baltušio „Anksti rytelį“ (1953), Antano Vienuolio „Paskenduolės“ inscenizacija (1956, LTSR valstybinė premija), televizijos teatre – P. Merimė „Šv. Antano gundymas“ (1960), Igno Pikturnos „Saulei tekant“ (1961) inscenizacijos, V. Panovos „Kaip gyvuoji, vaikine?“ (1966). LDM saugomi darbai: „Žverynas“ II (1941, LDM), „Tėviškėje“ (1943, LDM), „Senasis Vilnius“ (1944, LDM), „Jeruzalė“ (1948, LDM), „Natiurmortas su raudonomis gėlėmis“ (1973, LDM) ir kt.

Kūriniai realistiški, būdinga tapybiškumas, sodrus koloritas.

 

Rodyk draugams

Dailininkė (scenografė, grafikė). Gimė 1945 m. lapkričio 1 d. Vilniuje.

Dailininko Adomo Jacovskio sesuo. 1970 m. baigė Lietuvos dailės institutą, 1971–1976 m. dirbo Paminklų restauravimo valdyboje (nuo 1975 m. Kultūros paminklų restauravimo trestas), 1977–1987 m. – LTV, nuo 1994 m. dirba Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Nuo 1973 m. dalyvauja parodose; surengė individualių parodų Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune (1992–2004). Nuo 1988 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

A. Jacovskytė sukūrė kostiumų (tarp jų – A. Jacovskio apipavidalintiems spektakliams) Klaipėdos (A. Ostrovskio „Išminčiai, arba Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“ 1981), Panevėžio (H.  Sudermanno „Užkampio laimė“ 1989), Nacionaliniame dramos teatre (V. Šekspyro „Ričardas III“ 1999), Lietuvos operos ir baleto teatre (Dž. Verdžio „Makbetas“ 1995, „Aida“ 1997, M. Urbaičio „Acid City“ 2002 ir kt.), Varšuvos teatre „Studio“ ir kt.

Dailininkė apipavidalino televizijos spektaklių, koncertų, sukūrė piešinių, iliustracijų knygoms („Močiutės žąsies eilėraščiai“ 1998).

 

Rodyk draugams

2014-07-24JONAS JANULIS

Dailininkas (tapytojas, scenografas, restauratorius). Gimė 1888 m. gruodžio 21 d. Toliočiuose (Šiaulių r.). Mirė 1973 m. vasario 24 d. Kaune.

1913 m. baigė Kazanės meno mokyklą. 1921 m. mokytojavo Šiaulių berniukų gimnazijoje, dėstė Kauno meno mokykloje 1924–1934 m., 1946–1951 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (docentas – 1951). Dailės parodose dalyvavo nuo 1920 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas (1959).

J. Janulis nutapė žymių kultūros, visuomenės veikėjų portretų („Maironis“ 1927, „Prelato Šaulio portretas“ 1934 ir kt.), peizažų („Miško takelis, apie 1920), žanrinių kompozicijų („Pagonių šventykla“), sukūrė scenovaizdžių spektakliams, restauravo paveikslų.

LDM saugomi darbai: „Motinos didvyrės A. Žalalienės portretas“ (apie 1950), „Kompozitoriaus V. Kuprevičiaus portretas“ (1965) ir kt.

 

Rodyk draugams

2014-07-24ČESLOVAS JANUŠAS

Dailininkas (tapytojas, scenografas). Gimė 1907 m. liepos 18 d. Feodosijoje (Ukraina). Mirė 1993 m. spalio 30 d. Niujorke.

1922–1944 m. gyveno Lietuvoje. 1931 m. baigė Kauno meno mokyklą. 1931–1933  m. dirbo Pasvalio aukštesniojoje prekybos mokykloje, 1933–1937 m. Kauno VI-ojoje gimnazijoje, Valstybės teatre Kaune. Nuo 1937 m. dėstė Kauno dailiųjų amatų mokykloje (1940–1941 – direktorius). 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945–1949 m. turėjo savo meno studiją Viurcburge ir Švabijos Gmiunde. Nuo 1949 m. gyveno Niujorke.

Nutapė spalvingų nuotaikingų paveikslų, akvarelių jūros motyvais („Valtys naktį“ – 1937, „Palangos pajūrys“ – 1939, „Prieplauka“ – 1942 (LDM) ir 1950). Peizažuose (ypač akvarelėse) meistriškai perteikta erdvės įspūdis, šviesos niuansai, faktūrų žaismas. Vaizdai daugiaplaniai, apibendrinti, lyriški, vyrauja realistinė plastika.

Sukūrė scenovaizdžių (S. Šimkaus operai „Kaimas prie dvaro, arba Pagirėnai“ – 1942, S. Santvaro dramai „Kaimynai“ – 1943, abu Valstybės teatre; Viurcburgo lietuvių teatro (1946), JAV lietuvių tautinių ansamblių pasirodymams), nutapė portretų.

 

Rodyk draugams

2014-07-24JUZEFA ČEIČYTĖ

Dailininkė (tapytoja, scenografė). Gimė 1922 m. gegužės 19 d. Aleknose (Rokiškio r.).

1953 m. baigė Lietuvos dailės institutą, nuo 1945 m. dirbo scenografe Lietuvos teatruose. 1949–1954 m. Klaipėdos dramos teatro dailininkė, 1954–1961 m. vyr. dailininkė, 1962–1978 m. Lietuvos kino studijos dailininkė. Nuo 1954 m. dalyvauja tapybos ir scenografijos parodose Lietuvoje ir užsienyje; individualios parodos Klaipėdoje (1959), Vilniuje (1982, 1989, 1991, 1994–2000), Kaune (1989). Dailininkė yra 3 kūrybinių sąjungų narė: teatro, kinematografijos ir dailininkų (nuo 1960). 1982 m. jai suteiktas nusipelniusios meno veikėjos garbės vardas. 1997 m. J. Čeičytė apdovanota Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija.

Dailininkė sukūrė konceptualių lakoniškų formų scenovaizdžių apie 60 spektaklių (K. Goldoni „Ištikimas draugas“ – 1952, V. Šekspyro „Dvyliktoji naktis“ – 1954, „Otelas“ – 1960, Moljero „Tartiufas“ – 1955, „Gydytojas per prievartą“ – 1956, E. L. Voinič „Gylys“ – 1959, Just. Marcinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“ – 1961), dekoracijų ir kostiumų kino filmams („Laiptai į dangų“ – 1966, „Surask mane“ – 1967, „Birželis, vasaros pradžia“ – 1969, „Ilga kelionė prie jūros“ – 1975). Sukūrė suabstraktintų ir abstrakčių tapybos („Kažkas tokio“ – 1960, „Vėjas“ – 1965, „Hirosima“ – 1975, „Laikas“ – 1980, „Paskutinė giesmė“ – 1994), grafikos, keramikos kūrinių. Jie griežtos kompozicijos, ekspresyvios tapysenos; būdinga šiltų ir šaltų spalvų, faktūros ir plokštumos jungtis. Kiti kūriniai: „Paukščių takas“ (1980, LDM), „Žiema“ (1981, LDM), „Metraštis“ III (1983, LDM), „Liūdesys. Atminimui“ II (1984, LDM). Parašė eilėraščių knygą „Sakymai“ (1997). 1999 m. išleistas albumas „Juzefa Čeičytė. Tapyba“.

 

Rodyk draugams

2014-07-24ALFONSAS DARGIS

Dailininkas (tapytojas, grafikas, scenografas). Gimė 1909 m. gegužės 12 d. Reivyčiuose (Mažeikių r.). Mirė 1996 m. sausio 13 d. Friedrichshafene (Badeno-Viurtembergo žemė, Vokietija).

19290–1936 m. mokėsi Kauno meno mokykloje (Stasio Ušinsko, A. Smetonos mokinys), priklausė šios mokyklos mokinių grupei „Forma“. 1940 m. Vienos dailės akademijoje baigęs scenografijos studijas dirbo dailininko asistentu Šilerio teatre Berlyne. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą. 1941 m. pasitraukė į Vokietiją. Dirbo scenografu Teplicės (Dž. Verdžio „Trubadūras“, 1941), Eisenacho, Gothos, Giotingeno (G. Bizė „Karmen“, 1945), Hanoverio teatruose. 1951 m. persikėlė į Ročesterį (JAV). 1973 m. čia įsteigė „Forma Art Studio“, joje dėstė. Nuo 1985 m. gyveno Vokietijoje. Nuo 1952 m. dalyvavo tapybos ir grafikos parodose;  individualios parodos JAV, Vokietijoje, Lietuvoje (Vilniuje – 1989, Mažeikiuose – 1994, Kaune – 1995).

Ankstyvajai kūrybai įtakos turėjo tautodailė, vėlesnėje ryšku kubizmo, abstrakcionizmo, primityvizmo principai. Tapybos, grafikos (medžio raižiniai) figūrinėse kompozicijose yra lyrizmo, ironijos, politinių aliuzijų, savitai jungiamos tapybos ir grafikos technikos. LDM saugomi A. Dargio darbai: „Aktorius“ (1951, LDM), „Auksinės dienos“ (1953, LDM), „Sudaužytas namas“ (1962, LDM), „Trys formos“ (1964, LDM), „Kompozicija Nr. 201“ (1978, LDM), „Kompozicija Nr. 243“ (1982, LDM), „Stiklo mergaitė“ (1982, LDM), „Be namų“ (1984, LDM), „Dvi sesutės“ (1985, LDM), „Susitikimas“ (1986, LDM) ir kt.

Išleido poezijos rinkinį „XX amžiaus veidas“ (1931).

 

Rodyk draugams

2014-07-24VLADAS DIDŽIOKAS

Dailininkas (tapytojas, grafikas, scenografas). Gimė 1889 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje. Mirė 1942 m. spalio 7 d. Kaune.

Tapytojos Barboros Didžiokienės vyras. Mokėsi privačioje realinėje ir Ivano Trutnevo (Ivan Trutnev) piešimo mokyklose Vilniuje. Studijavo Peterburge – Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokykloje (1911–1915), Dailės akademijoje (1917–1918). 1918 m. grįžo į Vilnių. 1919 m. persikėlė į Kauną. 1920 m. išvyko į Rusiją, buvo suimtas. 1921 m. grįžo į Lietuvą, dirbo scenografu Kauno teatruose. 1922–1940 m. dėstė Kauno meno mokykloje.

Sukūrė litografijų („Autoportretas“ – 1923, „Žmonos portretas“ – 1924), scenovaizdžių (Dž. Verdžio „Rigoletas“ – 1921, C. Gounodo „Faustas“ – 1924, F. Šilerio „Plėšikai“ – 1928), nutapė psichologinių portretų (J. Tallat-Kelpšos, J. A. Herbačiausko, abu 1925; A. Sodeikos, „Marijona Rakauskaitė Karmen rolėje“, abu 1926), peizažų („Ronžė“ – 1926, „Bitynas“ – 1938). Kūriniai apibendrintų formų, ryškių spalvų. LDM saugomi dailininko darbai: „Rumšiškės“ (1940, LDM), „Žiemos peizažas su tvora“ (1940, LDM), „Miškas žiemą“ (1941, LDM) ir kt.

 

Rodyk draugams

Dailininkė (tapytoja, grafikė, scenografė). Gimė 1896 m. gruodžio 12 d. Peterburge. Mirė 1976 m. rugpjūčio 18 d. Dovainonyse (Kaišiadorių r.).

Dailininko Vlado Didžioko žmona. 1914–1915 m. mokėsi Dailei skatinti draugijos, 1917 m. Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokyklose Peterburge, lankė privačias dailės mokyklas (mokėsi pas V. Didžioką) ir studijas. 1918–1919 m. mokėsi Proletkulto mokykloje Smolenske (Rusija). Nuo 1922 m. gyveno Lietuvoje. Nuo 1923 m. dalyvavo parodose; 1932 m. Kaune surengė individualią šaržų parodą. 1946–1954 m. dirbo piešimo mokytoja Rumšiškių mokykloje.

Nutapė portretų (J. Tumo-Vaižganto, 1925), natiurmortų („Dvi kaukės“, „Ekrano gražuolė“ – 1927, „Natiurmortas“ – 1957), peizažų, figūrinių kompozicijų. Sukūrė scenovaizdžių (P. Čaikovskio „Spragtukas“, 1928), operos spektaklių kostiumų (O. C. Nicolai „Vindzoro šmaikštuolės“ – 1928, B. Smetanos „Parduotoji nuotaka“ – 1934), iliustracijų (J. F. Kuperio knygoms), lėlių, šaržų, lošiamųjų kortų. Kūriniai dekoratyvūs, manieringi, ekspresyvios tapysenos; turi primityvizmo bruožų, natiurmortai dažniausiai siužetiniai.

 

Rodyk draugams

2014-07-24ADOMAS GALDIKAS

Dailininkas (tapytojas, grafikas, scenografas). Gimė 1893 m. spalio 18 d. Giršinuose (Skuodo r.). Mirė 1969 m. gruodžio 7 d. Niujorke.

Poetės Onos Galdikaitės brolis. Pedagogės, visuomenės veikėjos Magdalenos Galdikienės vyras. 1917 m. baigė A. Štiglico techninio piešimo mokyklą Peterburge. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1918–1920 m. dėstė „Saulės“ mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje Kaune, 1922–1940 m. (su 1929–1930 pertrauka) – Kauno meno mokykloje (nuo 1926 vadovavo grafikos studijai), 1940–1943 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 3 dešimtmetyje tobulinosi Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. 1944–1947 m. gyveno Vokietijoje, 1946–1947 – dėstė Dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers) Freiburge. 1947 m. persikėlė į Paryžių, nuo 1952 m. gyveno Niujorke. Nuo 1920 m. dalyvavo dailės parodose; individualios – Paryžiuje (1931, 1948), Freiburge (1946), Niujorke (1954, 1956–1957, 1960–1961, 1963), Baltimorėje, Klyvlende, Čikagoje, Filadelfijoje (visos 1963), Bostone (1963, 1965), Los Andžele (1965). Grupuotės „Ars“ narys.

Nutapė peizažų („Prie Šatraminų bažnyčios“ – 1927, „Kapinės“ – 1929 (LDM), portretų (P. Vaičiūno, 1928), natiurmortų („Lėlės“ – 1926, „Šv. Jonas Nepomukas“ – 1928, „Rūpintojėlis“ – 1930), pano Lietuvos paviljonams tarptautinėse parodose Paryžiuje (triptikas „Lietuva“ – 1937, Paryžiaus pasaulinės parodos Didysis prizas) ir Niujorke („Vytauto triumfas arba Vytautas paleidžia belaisvius“, 1938), abstrakčių kompozicijų (ciklai „Žiema“ – 1954–1956, „Kompozicija“ – 1961–1967, „Dangus“ – 1963). Apipavidalino daugiau kaip 15 Valstybės teatro spektaklių (V. Krėvės „Šarūnas“ – 1929, Paryžiaus pasaulinės parodos aukso medalis – 1937; J. Žutavskio „Sabbatai Cevi“ – 1931), sukūrė ofortų, linoraižinių, knygų (V. Krėvės, O. Milašiaus) iliustracijų, plakatų, piešinių, lietuviškų pinigų projektų.

Ankstyvieji kūriniai (daugiausia grafikos ir tapyti Lietuvos peizažai) realistiniai, 3–4 dešimtmečio kūryboje (ypač tapyboje) ryšku ekspresionizmo, art deco ir tautodailės įtaka, nuo 6 dešimtmečio A. Galdiko tapyboje įsivyravo abstrakcijos. Kūriniams būdinga aiški kompozicija, apibendrintos, ekspresyvios formos, ryškus koloritas. 1976–2003 m. Brukline veikė A. Galdiko galerija. Surengta retrospektyvinių kūrybos parodų Kaune (1969, 1973), Vilniuje (1969, 1993), Čikagoje (1970, 1974) ir kituose JAV miestuose.

LDM saugomi dailininko darbai: „Mergaitė prie medžio“ (1934), „Grybautoja“, „Žiema“ (1946), „Kompozicija“ (1946–1947), „Kelias pavasarį“ (1947), „Kompozicija“ (1959), „Abstrakcija Nr. 10“ (1960–1969), „Lietuviškas ruduo“ ir kt.

 

Rodyk draugams


© 2017 Istoriniai Lietuvos Dailininkai | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt