BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dailininkas (piešėjas, grafikas). Gimė 1795 m. Rykantuose (Trakų paviete). Mirties data nežinoma – minimas iki 1840 m.

Dailininko Polikarpo Joteikos (Polikarp Joteyko, Jotejko) brolis. 1815–1818 m. Vilniaus universitete studijavo piešimą pas Joną Rustemą (Jan Rustem), raižybą pas Juozapą Saundersą (Joseph Saunders). 1819–1821 m. studijas tęsė Varšuvos universiteto Dailės skyriuje pas Antonį Blanką (Jan Antoni Blank). Kurį laiką tobulinosi Peterburgo dailės akademijoje pas Andrejų Ivanovą. 1822–1823 m. buvo Ukmergės pavieto mokyklos, 1825–1826 m. Minsko, 1826–1828 m. – Kražių mokyklos piešimo mokytojas. Už netinkamą elgesį (dėl kivirčo) iš mokytojo pareigų atleistas 1805–1831 m.

Žurnalui „Dziennik Wileński“ raižė iliustracijas, klajojantiems teatrams kūrė dekoracijų eskizus. Sukūrė kopijų (pagal P. Batonio paveikslą „Marija Magdalena“, 1821), nutapė portretų. Ksavero Hornovskio miniatiūroje (1840, LDM) ovalo formos dramblio kaulo plokštėje frontaliai vaizduojamas pagyvenęs vyras. Portreto kompozicija aiški, lakoniška, jam būdinga tiksli išorės ir gili, lyrinė vidinė portretuojamojo charakteristika. Neutraliam melsvam fonui ryškiai kontrastuoja tamsių drabužių siluetas.

Rodyk draugams

Dailininkas (tapytojas, piešėjas, dekoratorius). Gimė 1806 m. Jaltuškove (Ušico pavietas). Mirė 1859 m. Vilniuje.

Vilniečio dailininko dekoratoriaus Martyno sūnus. Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, 1820–1828 m. Vilniaus universitete studijavo tapybą, 1828 m. gavo meno kandidato laipsnį.

M. Januševičius buvo architektūrinio peizažo kūrėjas, tapęs tiršta akvarele ir aliejumi, piešęs. Jo darbai svarbesni ikonografiniu požiūriu, meninė jų vertė ribota. Mėgo vaizduoti Vilniaus senosios architektūros paminklus, kurių dalies šiandien nebėra. Kitų jau nebebuvo ir dailininko laikais – pastaruosius kopijavo iš Pjero Rosio (Pjetro de Rossi) („Vilniaus Žemutinės pilies griuvėsiai su Katedra“, akvarelė, LNM). Atlikdavo ir kitokias kopijas: Radviloms nukopijavo Nesvyžiaus galerijos paveikslus, Stanislovo Augusto kolekciją – kun. J. K. Boguslaskiui. 1848–1854 m. dailininkas dirbo Vilniaus miesto teatre dekoratoriumi.

Savarankiškame darbe „Vilniaus Aukštutinė ir Žemutinė pilys, Plikasis kalnas su Trimis kryžiais“ (LIEM) architektūros ir kalvų siluetai išryškėja pilkai gelsvo dangaus fone. Nutapyta detaliai, rudais ir žaliais tonais, su kiek dirbtinai nušviestais medžiais, pilkais jų šešėliais. Peizažas „Aukštutinė pilis iš pietų pusės“ (apie 1850, LDM) – be detalių, monumentalūs mūrų siluetai stūkso kiek debesuoto dangaus fone. Figūros M. Januševičiaus peizažuose pasirodo labai retai. Pilkai rudais tonais nutapytas peizažas „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia“ (1830, LNM).

M. Januševičius tapė planais. Ryškus tokios tapybos pavyzdys – „Jėzuitų rūmai Vingyje“ (1836, LNM). Paveikslas nutapytas iš aukšto žiūrėjimo taško, prasideda upe su valtimi ir žvejais. Toliau akis kyla link mūro aptvaro, svarbesnių ir antraeilių sodybos pastatų. Paveikslo viršuje nusidriekia pilkai žalsva miško juosta, pereinanti į nešvariai melsvą dangų. Šviesa šiame kūrinyje, kaip ir apskritai M. Januševičiaus darbuose, didesnio vaidmens neatlieka. Architektūros formos kietokos, oras jų nesuminkština, todėl kartais statiniai iškrenta iš peizažo visumos.

1857 m. M. Januševičius drauge su grafu Konstantinu Tiškevičiumi plaukė Nerimi ir užfiksavo praslenkančius vaizdus, kuriuos vėliau atkūrė medžio raižiniuose, o grafas juos publikavo savo knygoje „Vilija ir jos krantai“ (1871). Šie darbeliai primityviai apibendrinti, schematiški.

Rodyk draugams

Dailininkas (tapytojas, piešėjas). Gimė 1825 m. Duseniotuose (Vilniaus apylinkėse). Mirė 1868 m. Paryžiuje.

Dailės pradmenis gavo mokydamasis pas Valentiną Vankavičių (Walenty Wańkowicz) ir pas Vincentą Dmachauską (Wincenty Dmochowski), kurie padarė nemažą įtaką jo kūrybai. 1841–1849 m. mokėsi Peterburgo dailės akademijoje pas prof. Karlą Briulovą. 1843 m. buvo apdovanotas sidabro medaliu už kompoziciją „Aklasis elgeta su berniuku“ (LDM). 1849 m. už drobę „Kristus laimina vaikus“ Akademijoje gavo aukso medalį su teise į užsienio stipendiją. 1850 m. išvyko į Prancūziją. 1853–1854 m. pabuvojo Ispanijoje, Olandijoje ir Italijoje. Keliaudamas susipažino su senąja daile, kopijavo įžymių meistrų (Rafaelio, Rembranto, Ribeiros ir kt.) darbus. 1857 m. apsigyveno Paryžiuje. Kartais apsilankydavo Lietuvoje, o 1864 m. buvo sugrįžęs ilgesniam laikui: kūrė portretus, religinius ir užsakyminius žanrinius paveikslus. Akademija ir gyvenimas užsienyje jo kūrybai suteikė intymumo ir sentimentalumo bruožų.

T. Goreckio darbai garsėjo buitine religinio atspalvio tematika. Jį išpopuliarino sentimentalios kompozicijos „Motina prie mirštančios dukters“ (PNM), „Našlės sielvartas“, pakilios nuotaikos „Mergina, skaitanti mylimojo laišką“ (abiejų vieta nežinoma). Taip pat tapė buitinės tematikos darbus („Aklasis elgeta su berniuku“), portretus (A. Mickevičiaus, 1847; M. Valančiaus, advokato Paulausko). Sukūrė piešinių seriją A. Mickevičiaus poemai „Ponas Tadas“. Kūriniai akademiniai, turi vėlyvojo romantizmo bruožų.

Rodyk draugams

Dailininkas (piešėjas, litografas, tapytojas). Gimė 1808 m. Dabraulėnuose (Baltarusijoje). Mirė 1837 m. ten pat.

Mokėsi Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedroje, vadovaujamas Jono Rustemo. Nuo 1827 m. rekomenduotas mokytojo, pakeitė Titą Bičkauską, dirbusį piešimo mokytoju Dabraulėnuose, grafų Adomo ir Aleksandros Giunterių dvare. Gyveno ten iki mirties, kartais trumpam išvykdamas uždarbiauti į Vilniaus krašto dvarus.

K. Bachmatavičiaus kūrybinis palikimas nėra didelis. Be kelių smulkių buitinio turinio piešinių, paliko penkis litografijų ciklus. Trys sukurti pagal kitų autorių piešinius: „Dabraulėnų prisiminimas“ („Souvenir de Dobrowlany“, 1835) – pagal mėgėjiškus šeimos narių piešinius, „Orlosiada“ (1836) – pagal lenkų tapytojo Aleksandro Orlovskio (Aleksander Orłowski) piešinių rinkinį ir „Vaizdingas Jono Rustemo piešinių prisiminimas“ („Souvenir pittoresque des petits ouvrages de J. Rustem“, 1836–1837), sekant mokytojo darbais. Du ciklai sukurti savarankiškai: „Vilniaus prisiminimai“ (1837) ir „Kostiumai ir scenos“ („Costumes et scénes“, 1837). Visiems jo kūriniams būdinga romantizmo bruožai, liaudiškas tipažas, piešinio preciziškumas, jaučiama didelė J. Rustemo darbų įtaka.

Tekstas parengtas 2006-02-10 pagal parodos katalogo „Vilniaus klasicizmas“

(V., 2000, p. 333) informaciją

Rodyk draugams

Dailininkas (grafikas, piešėjas). Gimė apie 1793 m. Jonavos parapijoje. Mirė 1833 m. Vilniuje.

Nuo 1815 m. studijavo fizikos mokslus Vilniaus universitete, 1817–1819 m. – raižybą pas prof. Juozapą Saundersą (Joseph Saunders), 1818 m. gavo universiteto stipendiją ir buvo premijuotas už pažangumą. 1819–1820 m. padirbėjęs piešimo mokytoju Molodečinos apskrities mokykloje, grįžo į universitetą pratęsti studijų, šį kartą daugiau domėdamasis litografija. Nuo 1828 m. iki gyvenimo pabaigos dirbo litografijos mokytoju, 1828–1832 m. dar ir Raižybos katedros spaustuvininku.

Ypač vertintas jo pedagoginis talentas, šrifto išmanymas; J. Chščonovičius sukūrė abėcėlę kurčnebyliams (pagal C. M. Anselmą). Raižė portretus, šventųjų paveikslėlius, iliustracijas leidiniams, piešė Vilniaus apylinkių peizažus. Vienas pirmųjų sukūrė herbą su lietuvišku užrašu. Išraižė Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus (apie 1826), Vilniaus kurčnebylių mokyklos steigėjo Karolio Mykolo de l’Epė (de l’Epee, 1823), Kijevo vyskupo Tomo Ujeiskio Rupneviškio (1825) portretus. Nupiešė ir išraižė Vilniaus peizažų, Maliatičių bažnyčią (statytą pagal Lauryno Gucevičiaus (Wawrzyniec Gucewicz) projektą), Peterburgo lotynų metropolijos bažnyčią, Atėnų (1817), Podolės Kameneco vaizdus, Rainoldo Kosakausko antkapį. Religinei tematikai priskiriami paveikslai – „Adomo ir Ievos išvarymas iš rojaus“ ir 4 šventųjų atvaizdai, buitinės tematikos – „Berniukas, skinantis obuolį“.

J. Chščonovičius dirbo ir taikomosios grafikos srityje. Išliko jo piešta ir raižyta tabako etiketė. Joje svarbiausia dekoratyvinis kartušas, virš kurio iškyla cigaretę laikantis liūtas. J. Chščonovičiaus raižinių piešinys nuotaikingas, panaudotos sudėtingos išraiškos priemonės, smulkus brūkšnys.

Parengta 2006-03-06 pagal T. Adomonio, N. Adomonytės knygą „Lietuvos dailės ir architektūros istorija“

(V., 1997, t. 2, p. 226–228)

Rodyk draugams


© 2017 Istoriniai Lietuvos Dailininkai | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt