BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Italų dailininkas (tapytojas, piešėjas, graviruotojas) aktorius, poetas. Gimė 1615 m. Neapolyje. Mirė 1673 m. kovo 15 d. Romoje.

Dailės mokslus studijavo Neapolyje. Buvo vienas iš originaliausių XVII a. menininkų ir ekstravagantiškiausių asmenybių. Populiariausi jo darbai – peizažai. Taip pat tapė filosofines alegorijas ir istorines scenas. Buvo žinomiausias XVII a. Italijos satyrikas, jo tapyba ir poezija glaudžiai siejasi.

LDM saugomi darbai: „Šv. Paulius Atsiskyrėlis“.

Rodyk draugams

Dailininkė (tapytoja, piešėja). Gimė 1823 m. lapkričio 13 d. Pastovyse (Baltarusija). Mirė 1890 m. gegužės 5 d. Varšuvoje.

Konstantino Tyzenhauzo ir V. Vankavičiūtės duktė. Piešimo mokėsi iš tėvo. 1842 m. ištekėjo už istoriko ir literato Aleksandro Przezdzieckio. 1845–1849 m. keliavo po Italiją, privačiai mokėsi pas Romos ir Neapolio dailininkus. 1849 m. apsigyveno Varšuvoje, 1852–1863 m. praleido Paryžiuje. Paveldėjo Rokiškio dvarą, baigė statyti Rokiškio bažnyčią.

M. Pšezdeckienė sukūrė idealizuotų artimųjų portretų, miniatiūrinių karalių, mokslininkų ir šventųjų atvaizdų, tapė peizažus, įamžino Lietuvos architektūros paminklų (mėgo tapyti akvarele dvarų sodybas, bažnyčių bei vienuolynų vaizdus). LDM saugomi darbai: „Tyzenhauzų šeimos portretas“ (1853).

Iliustravo knygų: K. Tyzenhauzo „Ornitologia powszechna“ (1843), G. Puzinienės „W įmie Boże“, 1844 m. Paryžiuje išleido brošiūrą „Deux Tableau Du Domenichin“, kurioje idėjo pagal savo pačios piešinį atliktą iliustraciją „Šv. Jeronimo komunija“.

Buvo filantropė, aukojo ne tik Rokiškio, bet ir kitoms bažnyčioms, vienuolynams. 1881 m. įsteigė akių ligoninę Vilniuje. Rokiškyje atidarė vaistinę, prieglaudą vargšams, ligoninę, 1883 m. įkūrė muzikos mokyklą.

 

Rodyk draugams

2014-07-24AUDRIUS PUIPA

Dailininkas (tapytojas, grafikas). Gimė 1960 m. Vilniuje. Mirė 1997 m.

1985 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą, grafiką. Dailės parodose dalyvauja nuo 1985 m. Po dailininko mirties buvo surengtos 7 pomirtinės personalinės parodos (dvi iš jų – Bergene, Norvegijoje, ir Helsinkyje), 1997 m. Nidoje – tapybos pleneras.

A. Puipa – iškilus lietuvių menininkas, piešėjas par exellent, puikus pedagogas, kurio indėlis į piešinio meną yra dar tinkamai neįvertintas. Jo kūryboje ryšku sodrus, šiurkštokas gyvenimo vaizdavimas, įdomus klasikos ir modernizmo susipynimas. A. Puipa vaizdavo savo draugus menininkus, bohemos atstovus, kultūros paribių tipus – girtuoklius, duobkasius, milicininkus ir kt. – taip kurdamas savotišką papročių, kasdienybės, buities, minčių ir aistrų enciklopediją, įterpdamas atplaišų iš spalvotų žurnalų, pagražindamas detales ar tyčia suvulgarindamas vieną ar kitą elementą: scenos iš vilniečių inteligentų (Jacovskių, Klimų, Kavaliauskų, Leonavičių ir kt.) gyvenimo, lietuviško kaimo vaizdai (pvz., Šešuolėlių), kurie tam tikrais atžvilgiais yra nykstančio Lietuvos kaimo vaizdai (kiaulės pjovimas, vaiko ar senelio maudymas ir pan.). A. Puipos darbuose nestinga komiškų istorijų, grotesko, šaržo, subtilios ironijos, nostalgijos prabėgančiam laikui.

Iš pirmo žvilgsnio A. Puipos darbai gali atrodyti esą vien dokumentalūs natūros filmavimai, tačiau savo kūryba autorius mistifikavo kasdienę realybę. Dailininko kūriniai dažnai yra tiesiogiai literatūriški: į paveikslą įterpiami žodiniai komentarai. Naudojamas ir savitas kompozicijos metodas – ritmiška preciziškai užbaigtų ir eskiziškų, tik pieštukų brūkštelėtų paveikslo plotų kaita. Dailininkas dirbo įvairiomis technikomis – šilkografijos, spalvotos litografijos, akvarelės.

A. Puipos režisuotos nuotraukos su žymiais menininkais (Vytautu Kalinausku, Vyteniu Jankūnu ir kt.), inscenizuojant žymius pasaulinės tapybos kūrinius (Davido „Marato mirtį“, peredvižnikus ir t.t.) pradėjo naują etapą Lietuvos dailėje, kur  išmoningai susijungė fikcija su realybe ir pan.

LDM saugomi darbai: „Salyko šeimyna“ (1986).

 

Rodyk draugams

Dailininkas, tapytojas. Gimė 1928 m. rugsėjo 30 d. Olendernėje (Alytaus apskr.).

Skulptoriaus, tapytojo Antano Kmieliaus­ko brolis. 1960 m. baigė Lietuvos dailės institutą (monumentaliąją tapybą – freskos-mozaikos specialybė). 1960–1988 m. dėstė Šiaulių pedagoniniame institute (docentas – 1981). Nuo 1961 m. dalyvauja pa­rodose: 5 individualios parodos Lietuvoje ir užsienyje (2001 Kelne su dukterimi E. Kmieliauskaite-Miltiniene). Nuo 1967 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

J. Kmieliauskas nutapė žanrinių kompozicijų (vaizdavo kaimo žmogaus gyvenimą; „Močiutės vasara“ 1996), kompozicijų su arkliais („Arkliai“ 1984, „Arklių girdymas“ 2001), istorinės tematikos paveikslų („Vytis“ 2001), portretų („Dailininkas Arvydas Kmieliauskas“, „Autoportretas“, abu 1986), peizažų („Gluosniai po šalnų“ 2002). Dailininkas taip pat sukūrė sie­nų tapybos ir metalo plastikos kompozicijų visuomeninių pa­statų interjeruose ir eksterjeruose, piešinių, akvarelių. LDM saugomi darbai: „Prie ežero“ (1956), „Rytas kaime – guobos“ (1979).

9–10 dešimtmečio paveikslams būdinga prislopintos spalvos, minkšta akvareliška tapysena, žalsvai sidabrinė spalvų gama (primenanti J. Vienožinskio tapybą).

J. Kmieliauskas parašė 20 dailės pedagogikos leidinių („Konstrukcinis-sąlyginis piešimas pradinėse klasėse“ 1966, „Daiktų ir figūrų piešimas“ 1982).

 

Rodyk draugams

Dailininkas, tapytojas. Gimė 1792 m. Vilniaus apskr. Mirė 1853 m.

1814–1827 m. Vilniaus universitete studijavo tapybą, grafiką, raižybą, architektūrą. Buvo vienas iš gabiausių Jono Rustemo (Jan Rustem) mokinių. 1820 m. dalyvavo Vilniaus universiteto studentų dailės parodoje. 1822–1828 m. dėstė piešimą Vilniaus privačiuose pensionatuose.

A. Valinavičius – romantinis portretistas, geras piešėjas, mokėjęs atrinkti detales, kurti sukauptą paveikslą. Jo darbų išliko labai nedaug. Nutapė portretų (Leono Borovskio – 1817, Andriaus Benedikto Klongevičiaus, abu – LDM), religinių kompozicijų Agluonos (Latvija), Akmenynės (Šalčininkų r.) bažnyčioms, restauravo Vilniaus kalvarijų koplyčių paveikslus.

 

Rodyk draugams

Dailininkas (tapytojas, akvarelininkas, piešėjas). Gimė 1800 m. Miestničiuose (Kalugos gub., Rusija). Mirė 1879 m. Peterburge.

Kunigaikščių Golicinų baudžiauninkas, gavo laisvę sulaukęs 38 metų, jau būdamas žinomu dailininku. M. Vorobjovo mokinys Imperatoriaus menų akademijoje. 1838 m. Peterburgo Dailės akademija suteikė jam laisvo menininko vardą. Gyveno Peterburge. Imperatorių Nikolajaus I ir Aleksandro II pavedimu sukūrė daugybę Žiemos, užmiesčio rūmų, parkų vaizdų. Daug dirbo Vyriausiojo štabo leidžiamai „Atminimo knygai“; piešė ant akmens litografijų leidėjams. Iš jo litografinių kūrinių ypač įdomi 30 lapų serija, vaizduojanti abi Nevos prospekto puses.

V. Sadovnikovas sukūrė miestų vaizdų tušu ir akvarele, kurie vėliau būdavo litografuojami. Miesto peizažų tapyti išvažiuodavo ir į kitus miestus – Maskvą, Naugardą, Tambovą, Taliną, Helsinkį. Apie 1845 m. kurį laiką dirbo ir Vilniuje, nutapė daug Lietuvos sostinės vaizdų Jono Kazimiero Vilčinskio (Jan Kazimierz Wilczyński, 1806–1885) „Vilniaus albumui“ (Katedrą, Verkius ir kt.).

LDM saugomi darbai: „Vilniaus katedros kanauninkas Mamertas Hubertas (1789–1873)“ (apie 1845), „Lietuvos dvasininkų gyvenimo devyni akvareliniai eskizai“ (apie 1845).

 

Rodyk draugams

Olandų dailininkas (tapytojas, piešėjas, graviruotojas, skulptorius). Gimė 1546 m. kovo 21 d. Antverpene (dab. Belgija). Mirė 1611 m. Prahoje (dab. Čekija).

Buvo vienas žymiausių dailininkų imperatoriaus Rudolfo II dvare Prahoje. Savo darbuose unikaliai sujungė Nyderlandų tapybos tradiciją su italų meno įtakomis ir taip pasiekė originalumo, sukūrė savitą stilių. Jausmingai elegantiški ir intelektualūs B. Sprangerio tapybos darbai įkūnijo grožio idealą, kuris skyrėsi nuo Rudolfo II dvaro meninės tradicijos.

LDM saugomas šio dailininko darbas „Šv. Uršulė su kankinėmis“. Akį traukia didinga ir savotiškai grakšti karališkos kilmės jaunos moters figūra: šventosios didumu Sprangeris pabrėžė jos hierarchinį išskirtinumą, o kruopščiai nutapytas apdaro medžiagiškumu rodo menininko meistrystę.

 

Rodyk draugams

Dailininkas, tapytojas. Gimė 1831 m. Telechanuose (Baltarusija). Mirė 1861 m. Vilniuje.

1855–1859 m. studijavo tapybą Peterburgo dailės akademijoje pas A. Markovą, tobulinosi Paryžiuje.

K. Rafalavičius – tipiškas akademistas, geras piešėjas. Tapė religinius paveikslus ir portretus: „Motinos portretas“ (1859), „Autoportretas su knyga“ (1858, LDM), „Tėvo portretas“ (1858, LDM). Tėvo portretu K. Rafalavičius pirmasis Lietuvos tapyboje pavaizdavo paprastą valdininką.

Rodyk draugams

Dailininkė (tapytoja, raižytoja, piešėja). Gimė 1885 m. vasario 16 d. Tartu (Estija). Mirė 1972 m. rugpjūčio 23 d. Monrealyje (Kanada).

Tėvas – gydytojas Tadeušas Dembovskis (Tadeusz Dembowski). Dailės mokėsi pas tapytoją Eleną Riomerytę (Helena Römerówna), taip pat – I. Trutnevo vadovaujamoje Vilniaus piešimo mokykloje, apie 1900 m. – Krokuvoje bei Miunchene, 1904–1905 m. – Paryžiuje. 1911 m. ištekėjo už dvarininko, visuomenės veikėjo Eugenijaus Romerio ir apsigyveno Tytuvėnų dvare (Kelmės r.). Kaune surengė keletą parodų (1925, 1928, 1932). 1941 m. kartu su vyru buvo ištremta į Komijos ATSR. 1950 m. apsigyveno Kanadoje. Buvo Amerikos meno lygos (American Arts League) narė. Palaidota Sent Adelėje (Kvebeko provincija, Kanada).

Dirbo tapybos ir grafikos srityse. „Sofijos Romerienės kūrybai būdingas realizmas, raiškus piešinys, lengvas modeliuojantis potėpis, vaiskus, dažniausiai šaltų tonų koloritas“ [1]. Sukūrė portretų: Bernardo Hlaskos (1904, LDM), Juzefo Perkovskio, Stepono Riomerio (1927–1928), generolo Povilo Plechavičiaus (1927), Adomo Jakšto (1934) ir kt. Tapė nedidelio formato peizažus ir natiurmortius, laisvalaikiu kūrė spalvingus arabų tipus, šeimos narių, ir draugų portretus. Estampuose ir piešiniuose vaizduojami Tytuvėnų ir aplinkinių vietovių gamtos vaizdai, miestelių peizažai, portretinės buities kompozicijos: ofortai „Kerpa avį“, „Drabužių taisymas“, „Elgetos“ ir kt.

Rodyk draugams

Dailininkas (tapytojas ir piešėjas), žymus pedagogas. Gimė 1745 m. spalio 6 d. Varšuvoje. Mirė 1807 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje.

Dailės dalykų mokėsi pas tėvą Luką Smuglevičių (Lukasz Smuglewicz), taip pat tapytojo Simono Čechavičiaus (Shymon Czechowicz) dirbtuvėje. Nuo 1763 m. studijavo Romoje pas tapytoją Antonijų Maronį (Antonio Maroni), o nuo 1765 m. – Šv. Luko akademijoje. Bendraudamas su žymiais menininkais, dalyvaudamas antikinės Romos paminklų archeologiniuose tyrimuose, P. Smuglevičius susiformavo kaip vienas pirmųjų XVIII a. klasicizmo stiliaus kūrėjų Europoje. Gyvendamas Romoje P. Smuglevičius išgarsėjo. Tuo metu jis nutapė vieną reikšmingiausių savo kūrinių – altorinį paveikslą Romos šv. Stanislovo bažnyčiai, kuriame pavaizduoti Lietuvos ir Lenkijos šventieji. 1767 m. ėmė gauti karaliaus Stanislovo Augusto stipendiją.

Grįžęs į Varšuvą, 1786 m. įsteigė privačią tapybos mokyklą, taip pat dirbo pagal užsakymus Varšuvos ir Lenkijos provincijų bažnyčioms bei dvarams.

1785 m. dailininkas buvo atvykęs į Vilnių ir rekonstruojamai Vilniaus Katedrai sukūrė didžiojo altoriaus paveikslą, altorinės sienos kompozicijas bei 12 apaštalų atvaizdus. Vėliau nutapė altorinių paveikslų Šv. Petro ir Povilo, Šv. Jonų, Trinitorių, Šv. Jokūbo ir Pilypo ir kt. bažnyčioms.

Nuo 1795 m. P. Smuglevičius gyveno Vilniuje. 1797–1807 m. vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai Vilniaus universitete. Caro Pavlo I pakviestas, 1800 ir 1801 m. buvo išvykęs į Peterburgą, kur paveikslais dekoravo Vincento Brenos (Vincenzo Brenna) statomus Michailo rūmus. Pranciškus Smuglevičius palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Didžiąją P. Smuglevičiaus kūrybinio palikimo dalį sudaro religinė tapyba Senojo ir Naujojo testamentų siužetais („Kristus stebuklingai daugina duoną ir žuvį tyruose“), šventųjų paveikslai, taip pat istorinio („Persų pasiuntiniai pas Etiopijos karalių“), mitologinio („Agripina perkelia savo vyro palaikus į tėvynę“, 1807), alegorinio bei portreto žanro kūriniai („Prozorų šeimos portretas“, 1789). Kūriniai klasicistiniai, turi baroko ir realizmo bruožų. Tapė taip pat Lenkijos senovės laikų vaizdus, dažnai batalines scenas. Tapyboje labai išplėtojo tėvynės istorijos ikonografiją („Vytautas Didysis karo stovykloje pasakoja apie savo gyvenimą karvedžiui Algirdui ir Melštinskiui“). Arabeskinės-groteskinės puošybos srityje sukūrė gryniausio klasicizmo stiliaus pavyzdžių. P. Smuglevičius vertinamas ir kaip buitinio ir peizažo žanrų pradininkas Lietuvos dailėje.

Rodyk draugams


© 2017 Istoriniai Lietuvos Dailininkai | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt