BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2014-07-24MINDAUGAS NAVAKAS

Dailininkas (skulptorius, scenografas, fotografas, videofilmų kūrėjas). Gimė 1952 m. sausio 24 d. Kaune.

1977 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (skulptūrą). Parodose dalyvauja nuo 1977 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1981 m. Herderio premijos laureatas (1995). Dalyvavo daugelyje Šiaurės šalių bienalių, Venecijos bienalėje ir Pietų Korėjos Kvangju bienalėje, realizavo didelius skulptūrinius projektus Berlyne ir Pusane (Pietų Korėja). Baltijos Asamblėjos ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Vilniaus dailės akademijos profesorius.

M. Navakas – vienas labiausiai tarptautinėje plotmėje pripažintų šiuolaikinių Lietuvos dailininkų. Be skulptūros, jis kuria instaliacijas, autorines knygas, fotografijas ir scenografiją. Dailininkas dėmesį sutelkia į žmonių visuomenės dėsningumus, civilizaciją ir kultūrą, perima archetipinius ženklus ir savo paties sukurtų ženklų intervencija bando keisti esamą tvarką. Darbai iš akmens išsiskiria archajišku rūstumu ir lapidariškumu. Juose akcentuojamas medžiagos sunkumas ir stabilumas. Laikantis postminimalistinės tradicijos, konstrukcijos niekuo nedangstomos, skulptūros kūrimo žymės paliekamos gerai matomos.

LDM saugomi darbai: „Kalbininko Juozo Balčikonio portretas“ (1979), „Plaukikai“ (1979), „Vilniaus knygos meno trienalė“ (1981), „Simetriškas keturkojis“ (1981) ir kt.

 

Rodyk draugams

2014-07-24ALGIMANTAS KEZYS

Dailininkas, fotografas. Gimė 1928 m. spalio 28 d. Vištytyje (Vilkaviškio r.).

1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. apsigyveno JAV, įstojo į jėzuitų vienuolyną. Dirbo jaunimo organizacijose, rūpinosi jų spauda. Nuo 1963 m. dalyvauja parodose; rengia individualias fotografijų parodas JAV, Kanadoje, Pietų Amerikos, Europos šalyse (Lietuvoje daugiau nei 10 parodų). A. Kezio iniciatyva Čikagoje buvo įsteigta Lietuvių fotoarchyvas (1966, jam vadovavo iki 2002), lietuvių meno Galerija (1980). 9 dešimtmečio viduryje atsisakė kunigystės. Nuo 1994 m. Tarptautinės meninės fototografijos federacijos menininkas fotografas.

A. Kezys gyvena Čikagoje, kur įkūrė gyvybingą tautiečių traukos centrą su čia rengiamomis parodomis, susitikimais, diskusijomis. A. Keziui būdingas platus akiratis, domėjimasis gyvenimo įvairumu, menais, ypač – fotografija, jos sklaida.

Sukūrė miesto ir kaimo architektūros, gamtos abstrakčių vaizdų: fotografijos metaforiškos, lakoniškos kompozicijos, itin raiškių formų. Reikšmingiausi fotoalbumai: „Forma ir turinys“ (Form and Content, 1972, 1979), „Gamta, formos ir jėgos“ (Nature, Forms and Forces,  1986), „Dangoraižiai“ (Cityscapes, 1988, 1996, 2001), „Kezys: Retrospektyva“, „Grįžtančių paukščių preliudijos“ (abu 1995), „Moteris“ (1997), „Būties fragmentai“ (1998), „Kapinaitės: Transcendencijos link“ (2000), trilogija „Čikaga / Kezys“ (Chicago / Kezys, 2004–2005) ir kt.

Meninkas garsėja ne tik fotografijos srityje. 1993 m. A. Kezys parašė knygą „Taisykime Viešpačiui kelius“, redagavo ir išleido monografijų, fotoalbumų. Taip pat sukūrė dokumentinių filmų apie lietuvių išeivijos žymius asmenis, kultūrinius įvykius. Sukaupė lietuvių dailės archyvą.

1991 m. už fotografijos meną buvo apdovanotas JAV Lietuvių bendruomenės kultūros tarybos premija, 1999 m. – Gedimino 5 laipsnio ordinu.

 

Rodyk draugams

Fotografas. Gimė 1928 m. gruodžio 13 d. Barsukynėje (Kėdainių apskr.).

Fotografuoti pradėjo nuo 1952 m. 40 m. išdirbo Paminklų konservavimo institute: dirbo iš pradžių braižytoju, vėliau – fotografu. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Pastaruosius keletą metų M. Sakalauskas dirba Lietuvos dailės muziejuje – fotografuoja muziejaus eksponatus.

M. Sakalauskas žinomas kaip vienas iškiliausių architektūros fotografijos meistrų. Jo fotografijomis iliustruota daugiau negu 30 Lietuvos architektūros knygų, albumų: „Lietuvių liaudies menas. Metaliniai kryžiai“, „Atgimę paminklai“, ne vienas „Vilniaus architektūros“ leidinys, „Vilnius nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios iki Aušros vartų“, „Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia“, „Biržų pilys“, „Pažaislio vienuolynas“, knygos apie Raudonės, Raudondvario pilis ir kt.

M. Sakalauskas dešimt metų dalyvavo ekspedicijose po Lietuvą, fotografavo liaudies meną, sukaupė apie 40 tūkstančių fotonegatyvų ir tiek pat pozityvų. Juose užfiksuoti miestų architektūros objektai ir mažosios architektūros paminklai: kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, bažnyčių paveikslai, skulptūros, žvakidės, stogastulpiai ir kt.

2000 m. Gdanske buvo surengta Mečislovo Sakalausko fotografijų „Kryžiai ir koplytėlės” paroda.

 

Rodyk draugams

Fotografas. Gimė 1876 m. spalio 6 d. Astašyne (prie Naugarduko, Baltarusija). Mirė 1950 m. vasario 4 d. Lėciuje (Varmijos Mozūrų vaivadija; palaidotas Varšuvoje).

1897–1999 m. studijavo filosofiją Jogailos universitete Krokuvoje. Apie 1910 m. Dresdene mokėsi fotografijos pas H. Erfurthą. 1912 m. atidarė fotoateljė Vilniuje (1944 sudegė su maždaug 30 000 negatyvų; dalis išliko), magistrato užsakymu pradėjo fotografuoti miesto architektūros paminklus. Nuo 1919 m. dėstė meninę fotografiją Vilniaus universiteto Dailės fakultete (docentas – 1939). 1927 m. įkūrė fotografijos klubą, rengė parodas. 1935–1939 m. su kitais redagavo žurnalą „Przegląd Fotograficzny“ ir „Fotograf Polski“. 1945 m. persikėlė į Varšuvą. 1947 m. įkūrė Lenkijos fotomenininkų sąjungą, jai vadovavo iki mirties.

J. Bulhakas dalyvavo daugiau nei 170 tarptautinių parodų, pelnė apdovanojimų. Išgarsėjo Vilniaus, jo apylinkių, kitų Lietuvos vietų impresionistinėmis fotografijomis. Fotografuodamas Vilnių, jo apylinkių gamtą, senamiesčio architektūrą, sukūrė miesto ikonografinį archyvą. Parengė fotografijos albumų seriją „Fotografo kelionės I–IX“ (1931–1936).

J. Bulhako kūryba darė didelę įtaką Lietuvos meninės fotografijos raidai. Fotografas rėmėsi piktorializmo estetika, kuri siekė fotografiją priartinti prie dailės, ypač impresionistinės. Propaguodamas fotografijos kaip meno idėją, jis parašė knygų apie fotografijos techniką ir estetiką: „Fotografika: Meninės fotografijos apybraiža“ („Fotografika: Zarys fotografji artystycznej“ 1931), „Bromido technika“ („Technika bromowa“ 1933), „Bromografika“ (1934), „Šviesos estetika“ („Estetyka swiatta“ 1936). Taip pat parašė atsiminimus apie F. Ruščicą (1939), eilėraščių, novelių.

 

Rodyk draugams

2014-07-24BALYS BURAČAS

Fotografas, etnografas. Gimė 1897 m. sausio 18 d. Sidariuose (Šiaulėnų vlsč.). Mirė 1972 m. liepos 28 d. Kaune.

Tapytojo J. Buračo brolis. Baigė Šiaulių mokytojų seminariją, mokytojavo 1921–1928 ir 1944–1954 m. Nuo 1929 m. kurį laiką Kauno meno mokykloje studijavo grafiką. 1931 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje konservatoriumi, 1939–1941 m. –Lituanistikos institute. 1915–1941 m. ir 1957–1965 m. keliaudamas po Lietuvą fotografavo liaudies smulkiosios architektūros paminklus, tautodailės dirbinius, šokių ir žaidimų scenas, muzikantus ir pasakotojus, valstiečių buitį (išliko apie 11 000 negatyvų); rinko tautodailės dirbinius, užrašinėjo tautosaką, papročius, sudarė margučių kolekciją, gintaro karolių rinkinį.

B. Buračas sukūrė ekslibrisų ir iliustracijų knygoms, žurnalams. Parengė albumą „Lietuviškų juostų raštai“ (1928), sudarė, parašė knygų iš lietuvių etnografijos: „Lietuvos kaimo papročiai“ (išspausdinta 1993), „Pasakojimai ir padavimai“ (išsp. 1996), „Kryždirbystė Lietuvoje“ (išsp. 1999; daug prisidėjo prie Lietuvos kryždirbystės įtraukimo į Pasaulio paveldo paminklų sąrašą).

1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už etnografines nuotraukas apdovanotas aukso medaliu.

 

Rodyk draugams

2014-07-24KAZYS DAUGĖLA

Fotografas. Gimė 1912 m. vasario 23 d. Radviliškyje. Mirė 1999 m. spalio 10 d. Čikagoje.

Nuo 1952 m. – Amerikos fotografų draugijos narys, nuo 1992 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys.

Fotografavo nuo 1935 m. 1936 m. Vienoje baigė Aukštąją žemės kultūros mokyklą. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. pursikėlė į JAV. Dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių fotografijos parodų. Surengė individualių parodų Lietuvoje ir JAV.

Žymiausi fotografo darbai: fotografijų ciklai – „Prieškarinė Lietuva“ (1936–1939), „Stovyklose“ (1945–1949), „Lietuviai ir gyvenimas Amerikoje“, „Statybos Lietuvoje ir Amerikoje“ (abu 1949–1999); fotoalbumai – „Išeiviai iš Lietuvos“ (1992), „Užjūrio lietuviai: Veidai ir vardai“ (1995, su fotografais Algimantu Keziu ir V. Maželiu).

 

Rodyk draugams

2014-07-24VYTAUTAS BALČYTIS

Dailininkas fotografas. Gimė 1955 m. kovo 22 d. Vorkutoje (Rusija).

1958 m. grįžo į Lietuvą. 1979 m. baigė VISI Statybos fakultetą. Surengė individualių parodų Vilniuje (1984, 1986, 1990, 1993, 2000), Šiauliuose (1986), Čikagoje (1996). Pelnė apdovanojimų: 2006 m. suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2005–2007 m. Lietuvos kultūros ministerijos individuali valstybės stipendija meno ir kultūros kūrėjams.

Menininkas sukūrė fotografijų ciklus: „Fotografija“ (1979), „Peizažai“ (1984), „Vilniaus vaizdai“ (1986), „Lietuvos miesteliai“ (1988). Išleido albumą „Vilnius“ (su V. Dauniu, 1993).

Darbuose fiksuojami kasdieniniai, „banalieji objektai“; banali kasdienybė netikėtai sušvinta prisilietimo prie transcendencijos, pasaulio ritmo, būties harmonijos jausmu. Akcentuojamas ir formos griežtumas, ir monotonija, ir banalybė.

 

Rodyk draugams

2014-07-24PAULIUS STANIKAS

Dailininkas (skulptorius, tapytojas, fotografas). Gimė 1962 m.

Menininkės Svajonės Stanikienės vyras. 1985 m. Vilniaus universitete studijavo ekonomiką, daug laiko skyrė individualioms dailės studijoms. Parodose kartu su žmona pradėjo dalyvauti nuo 1987 m. Nnuo 2001 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Surengė daug personalinių parodų Lietuvoje, Estijoje, Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Ispanijoje, Italijoje, Meksikoje, Rusijoje, JAV ir kt. 2003 m. atstovavo Lietuvai 50-oje Venecijos bienalėje. Kartu su žmona pelnė apdovanojimų: 2003 m. – Lietuvos vyriausybės premija, išrinkti LATGAA metų dailininkais, gautas Lietuvos instituto diplomas, 2005 m. apdovanoti Londono Delfina studio prizu.

P. Staniko kūryba – jokių meno rūšių ir žanrų nepripažįstanti postmoderni kūryba. Dailininko darbai labai plataus profilio, jis kuria instaliacijas, skulptūras, keramikos, tapybos kūrinius, piešinius, plakatus, vaizdo filmus, ready-made darbus, firminius ženklus ir kt. Kūryboje svarbiausia – originali idėja; idėjos realizavimo medžiaga gali būti įvairiausia, jungiamos skirtingos meno išraiškos galimybės. P. Staniko menas socialiai aktyvus, kupinas pilietinės atsakomybės ir žaismingos ironijos, dažnai persmelktas grotesko; kūryboje atsiveria dabartinio žmogaus būties žaizdos, plėtojamas savitas tragiškojo modernizmo postmodernusis variantas, kuriam būdinga sąmonės suskilimas, susvetimėjimas, nusivylimas, smurtas, kraujuojantis kūnas ir pan. Paklusdamas savo kūrybinės valios polėkiams, vadovaudamasis iš pasąmonės gelmių trykštančiais fiziologiniais impulsais, savąja kūrėjo intuicija, menininkas griauna nusistovėjusius principus, etikos ir estetikos nuostatas. Čia griežta, fotografiškai preciziška kasdieninės buities dokumentika susipina su turtingu kūrybinės fantazijos polėkiu, išnyksta ribos tarp tikrovės ir fikcijos, grožio ir bjaurumo. Vienas svarbiausių P. Staniko kūrybos šaltinių yra žmogaus kūno kalbos metamorfozės, įvairios kančios ir pagalbos, skausmo temų variacijos.

 

Rodyk draugams

Dailininkas (grafikas, fotografas). Gimė 1937 m. kovo 1 d. Grimzelėse (Kelmės r.).

Menininkės Valerijos Dichavičienės vyras. Studijavo Kauno taikomosios dailės technikumo Pedagoginiame skyriuje, 1963 m. baigė Lietuvos dailės institutą (grafiką). Dirbo meniniu redaktoriumi žurnale „Moksleivis“ (1964–1968), leidykloje „Mintis“ (1969–1978). Nuo 1963 m. dalyvauja dailės, nuo 1967 m. – fotografijos parodose. Surengė individualių parodų Lietuvoje, įvairiose užsienio šalyse (Vengrijoje, Čikagoje, Vokietijoje, Italijoje, Paryžiuje, Olandijoje, Lenkijoje, Minske ir kt.). Nuo 1964 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1994 m. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (AFIAP) narys. 2003 m. Pelnė apdovanojimų: 1987 m. – Nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas; 1994 – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas; 2003 – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija.

R. Dichavičius dirba knyginės ir lakštinės grafikos srityse, apipavidalino arba iliustravo apie 300 leidinių: E. Laucevičiaus „Knygų įrišimai Lietuvoje XV–XVIII a.“, E. Laucevičiaus, B. R. Vitkauskienės „Lietuvos auksakalyba XV–XIII a.“, P. Nerudos „Poezija“, „Filosofijos istorijos chrestomatija“, „Lietuvos fotografija“ (3 dalys), A. Sutkaus „Neringa“, J. Degutytės „Purpuru atsivėrusi“, A. Kmieliausko, Š. Saukos kūrybos monografijos, L. Karsavino „Tai tu mane kvieti“ ir kt.

Sukūrė etnografinių vaizdų, aktų, fotografikos kūrinių. Darbuose menininkas derina grafiką, tapybą ir fotografiją. Fotografijų ciklai: „Lietuvos etnografija“ (nuo 1960), „Žiedai tarp žiedų“ (1965–1989), „Formų pasaulyje“ (nuo 1965), albumas-kalendorius „Talentu ir širdimi“ (1996–2000). Išleido pirmąjį TSRS aktų fotografijos albumą „Žiedai tarp žiedų“ (1987–1990). Nuo 2003 m. leidžia meno žurnalą „BaltART“. LDM saugomi darbai: „Daina“, „Rugiagėlė“, „Jaunystė“ (visi 1965).

 

Rodyk draugams

Fotografas. Gimė 1859 m. gruodžio 24 d. Balsiuose (Tryškių vlsč.). Mirė l915 m. spalio 9 d. Vilniuje.

Gimė gausioje, neturtingo valstiečio Benedikto Jurašaičio šeimoje. 25 metus (su pertrauka) tarnavo Rusijos kariuomenėje, čia išmoko fotografuoti. 1894 m. Bielske (Lenkija) atidarė fotoateljė. Fotografavo caro Nikolajaus II šeimą, stumbrus Belovežo girioje, medžioklės vaizdus. Nuo 1902 m. gyveno Vilniuje, atidarė fotoateljė. 1906 m. prie jos įrengė cinkografijos skyrių, kuriame klišės buvo gaminamos visiems Vilniuje ėjusiems lietuviškiems laikraščiams. Aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvių kultūrinėje veikloje, buvo Lietuvių mokslo draugijos, draugijos „Rūta“ valdybos narys.

A. Jurašaičio fotoateljė (joje dirbo su žmona Marija) nufotografavo daugelį Vilniaus lietuvių kultūros įvykių („Trečioji Vilniaus dailės draugijos paroda“, 2 nuotraukos, 1909 – LDM; „Pomirtinė M. K. Čiurlionio kūrybos paroda“, 1911 – LDM) lietuvių inteligentų (J. Basanavičiaus, Lazdynų Pelėdos, P. Vileišio, Žemaitės ir kt. portretų), dailės kūrinių, dailės kūrinių reprodukcijoms (M. K. Čiurlionio, P. Rimšos, A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko), A. Jaroševičiaus albumui „Lietuvių kryžiai“ (1912). Domėjosi fotografijos teorija. 1914 m. pradėjo kurti trumpus dokumentinius filmus.

Po A. Jurašaičio mirties fotoateljė iki 1922 m. dirbo žmona Marija ir duktė Aleksandra.

Rodyk draugams


© 2017 Istoriniai Lietuvos Dailininkai | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt