BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dailininkas tapytojas, architektas. Gimė 1912 m. sausio 9 d. Biržuose. Mirė Kanadoje.

1930 m. baigė Biržų gimnaziją. 1930–1933 m. Paryžiuje (Ecole des Travaux Public et Batiment) studijavo statybą ir architektūrą. 1935 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Technikos fakultetą. 1935–1944 m. buvo Alytaus miesto inžinierius architektas. Nuo 1949 m. gyveno Kanadoje. 1950–1955 m. dirbo Architektūros firmoje Hully Que, nuo 1955 m. – Viešųjų darbų ministerijoje (Otavoje).

V. Trečiokas suprojektavo: nuosavą namą (Šarūno g. 6, Alytus), Miesto pirtį šalia naujojo tilto (Alytus), 1937 m. pradinę mokyklą (Birutės g. 26, Alytus), privačių vilų (Alytaus apskritis), Santakos bažnyčią (Alytaus apskritis), Miesto parko fontaną su rozariumi (Alytus) ir kt.

LDM saugomi darabai: „Stichija“ (1974), „Gotika gamtoje“ (1979), „Jūra“ (1981), „Žmogaus būta“ (1981) ir kt.

Rodyk draugams

2014-07-24NIJOLĖ VILUTYTĖ

Dailininkė tapytoja. Gimė 1947 m. gegužės 20 d. Padubysyje (Pakruojo r.).

Nuo 1951 m. su šeima persikėlė gyventi į Žemaitiją. 1960–1966 m. mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje (dabar M. K. Čiurlionio menų gimnazija). 1972 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą, monumentaliąją tapybą (freskos-mozaikos spec.). Dailės parodose dalyvauja nuo 1972 m.; surengė personalinių parodų Vilniuje, Pasvalyje, Taline. Nuo 1975 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 1974 m. iki 1980 m. dirbo kartu su dailininku Romu Dalinkevičiumi: kūrė sieninės tapybos darbus ir vitražus Lietuvos miestelių visuomeniniams interjerams. Nuo 1982 m. dailininkė dirba savarankiškai. 1999 m. dailininkei paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės premija, apdovanota įvairiomis kitomis Lietuvos Respublikos stipendijomis (1996–1997, 1999–2000, 2001–2002).

N. Vilutytė sukūrė freską ir langų vitražus Vilniaus „Šešupės“ kavinėje (arch. J. Šipalis), dekoravo iškilmių salę Lietuvos atstovybėje Maskvoje (arch. J. Šipalis, interjero architektas J. Zibolis), sukūrė freską-sgrafitą „Žemynos juosta“ (arch. H. Šilgalis) Pakruojo rajono Žeimelio kultūros namuose, freską-sgrafitą „Tėviškė”, vitražus Lietuvos bažnyčios istorijos motyvais Marijampolės šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios Palaimintojo J. Matulaičio koplyčioje („Lietuvos bažnytinė provincija“, „Vilniaus vyskupija“; arch. J. Zibolis), freską-sgrafitą „Paukščių takas“ Vilniaus ritualinių apeigų rūmuose (1988–1989; arch. Č. Mazūras), Kryžiaus kelio stočių freską-sgrafitą naujoje Elektrėnų bažnyčioje, vitražus Palaimintojo J. Matulaičio namų koplyčioje Kaune (1994–1995), freską-sgrafitą „Paslaptys“ ir vitražą „Ženklai“ Elektrėnų vaistinėje (1990, arch. M. Vanevičius). Vienas iš paskutinių dailininkės darbų – vitražai bei freskos-sgrafitai Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje (2003–2005).

Darbuose dailininkė eksploatuoja mitologinę medžiagą (mitologiniai motyvai ir ženklai, mitologiniai siužetai, figūros), krikščioniškąją ikonografiją; formų modeliavime pastebima liaudies meno, ypač skulptūros, plastinių ypatumų, ryškus polinkis į abstrahuotą formos išraišką, ritminę muzikalią visumos struktūrą. Sudėtinga penkiasluoksnė sgrafito technika derinama su freskiniais, temperiniais niuansavimais ir giliais reljefiniais įrėžiais. LDM saugomi darbai: „Virtuvės natiurmortas“ (1976), „Laivų dažytojo V. Kliklio portretas“ (1979).

Personalinės parodos:

2000  Jubiliejinė paroda „Kelyje I“, Vyriausybės rūmai, Vilnius;

„Kelyje II“. Šv. Juozapo kunigų seminarija, Vilnius;

„Kelyje III“ Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilnius;

2001  „Kelyje IV“ LR Užsienio reikalų ministerija, Vilnius;

2001  „Mini vitražas“, vitražo galerija „Domini canes“, Talinas, Estija;

2001  „Kelyje V“, M. Katiliškio biblioteka, Pasvalys.

Stipendijos, apdovanojimai:

1978  Lietuvos LKJS premija;

1984  Architektų ir Dailininkų sąjungų metų premija;

1996–1997 LR Kultūros ir meno aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija;

1999–2000 LR Kultūros ministerijos stipendija;

2001–2002 individuali valstybės stipendija.

Rodyk draugams

Dailininkas tapytojas. Gimė 1848 m. gruodžio 13 d. Vilniuje. Mirė 1921 m. ten pat.

Severino Römerio ir Anelės Burbaitės sūnus. Gyveno Janapolio dvare (Latvija). Vroclavo universitete studijavo filosofiją, gavo daktaro laispnį. Domėjosi istorine Vilniaus architektūra, kaupė faktografinę medžiagą.

K. Römeris nutapė portretų („Mergaitė su triušiu“ 1909, „Edvardo Jono Römerio portretas“), buitinių, medžioklės scenų, peizažų: „Namas su topoliais Vilniuje“ (1858), „Trys žirgų eskizai“ (1860), „Lapių medžiotojas“ (1860), „Laivelis su bure“ ir kt. Taip pat sukūrė ciklą piešinių, vaizduojančių XII–XVI a. aprangą (remdamasis istoriniais šaltiniais, bažnytinio meno pavyzdžiais). LDM saugomi darbai: „Jolantos Römerytės portretas“ (1909), „Pėdos studija“ (1963).

Rodyk draugams

Dailininkė akvarelininkė, architektė. Gimė 1934 m. liepos 13 d. Kaune.

1959 m. baigė Kauno politechnikos institutą (architektūrą). Dailės parodose dalyvauja nuo 1964 m. Surengė personalinių parodų: Vilniuje (1965, 1986, 1990, 1995, 2001), Vokietijoje (1999) ir kt. Dalyvavo tarptautiniuose pleneruose ir simpoziumuose: 1995, 2001 m. –  Tarptautinis akvarelės pleneras (Latvija), 1999 m. – Tarptautinis akvarelės simpoziumas (Didžioji Britanija), 2001, 2002 m. – Tarptautinis akvarelės pleneras (Klaipėda). Pelnė apdovanojimų: 1995 m. Tarptautinio akvarelistų plenero „Cesis‘95“ laureatė, 1999 m. Grand Prix tarptautinėje akvarelistų parodoje (Didžiojoje Britanijoje), 2001 m. diplomas tarptautinėje akvarelės parodoje (Klaipėda) ir kt. Nuo 1992 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. LDS Vilniaus akvarelistų sekcijos pirmininkė 1997–2000 m., nuo 2000 m. sekcijos pirmininko pavaduotoja.

E. Pilypaitienė kuria figūrines kompozicijas, portretus, peizažus: „Saulėlydis Voroncovo rūmuose“ (1974), „Aktorės portretas“ (1979), „Rūkas kalnuose“ (1981), „Vyro portretas“ (1984), „Lietuviškas kaimas“ (1987), „Senasis Vilnius“ (1995), „Smuikininko Vilhelmo Čepinskio portretas“ (1998), ciklas A. Cholinos spektaklių „Moterų dainos“, „Šokanti moteris“ ir kt. motyvais (1999–2001), „Grojanti“ (2005), „Saulėtoji Klaipėda“ (2005), „Natiurmortas su lelijomis“ (2005). Taip pat suprojektavo paminklų Rasų, Saulės, Antakalnio kapinėse: 7 antkapiniai paminklai VU profesoriams, R. Statkevičiūtei, Klečkovskiams,Zalievskiams, Bazevičiams ir kt.

Suprojektavo Respublikinių kultūros namų teatro salės interjerą, VISI sveikatingumo bazę Aukštadvaryje, parengė Vilniaus senamiesčio regenerciją (kartu su kitais), Trakų alaus abro restauraciją ir rekonstrukciją, Vilniaus senamiesčio 36-ojo kvartalo kompleksinį kapitalinį remontą ir restauraciją ir kt.

LDM saugomi darbai: „Sena sodyba Šaukėnuose“ (1983).

Menininkė taip yra 2 mokslinių išradimų, mokslinių darbų „Gelgaudų pilis naujų tyrimų šviesoje“ autorė.

 

Rodyk draugams

2014-07-24BRONIUS PUNDZIUS

Dailininkas skulptorius. Gimė 1907 m. rugsėjo 15 d. Pievėnuose (Mažeikių r.). Mirė 1959 m. balandžio 11 d. Vilniuje.

1926–1929 m. studijavo skulptūrą Kauno meno mokykloje, 1935–1938 m. –  Paryžiuje, Valstybinėje aukštojoje dekoratyvinės dailės mokykloje (Ecole Nationale Superieure des Arts Decoratifs). Parodose dalyvavo nuo 1930 m. Buvo Lietuvos dailės instituto skulptūros katedros vedėjas (1940–1941, 1944–1946), profesorius, 1940–1951 m. ir 1940–1951 m. – Kauno taikomosios dailės instituto dėstytojas. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1946 m.

B. Pundzius sukūrė portretų, dekoratyvinių skulptūrų, paminklų, antkapių.

Sukūrė Kybartų bažnyčios didžiojo altoriaus skulptūras, Betygalos bažnyčios skulptūras (kartu su prof. Dubeneckiu), 1932 m. –  Kuršėnų bažnyčios skulptūrinius pagražinimus; taip pat sukūrė apie 30 žymesnių lietuvių veikėjų biustų (1933 m. laimėjo Maironio biusto, skirto Karo muziejaus sodeliui, konkursą), J. Naujalio bareljefą. Žymiausios skulptūros ir reljefai: „Trys milžinai“ (1937, Kaunas), „Šturmas“ (1946, Kaliningradas), „Vandens nešėja“ (1939), „Prie šaltinėlio“ (1932), „Taikos sargyboje“ (1952, Vilniaus Dzeržinskio (dab. Kalvarijų) tiltas), rašytojo E. Mieželaičio biustas (1957), Rūpintojėlio figūra prof. A. Niemio antkapiui (1933, Helsinkis), S. Dariaus ir S. Girėno reljefas Puntuko akmenyje (1943).

Kūrybai būdinga monumentalumas, dekoratyviškumas, organiškas ryšys su architektūra. LDM saugomi darbai: P. Cvirkos, V. Mickevičiaus-Kapsuko paminklų projektai, E. Mieželaičio portretas (1958) ir kt.

 

Rodyk draugams

Dailininkas akvarelininkas, architektas. Gimė 1929 m. Kaune. Mirė 2006 m.

1952 m. baigė Kauno politechnikos institutą (architektūrą). Dailės parodose dalyvauja  nuo 1963 m. Nuo 1970 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

 LDM saugomi darbai: „Valtys prie Aleksoto“ (1960), „Poliakalė rūke“ (1964), „Šilta žiema“ (1974), „Pavasario lietus“ (1976) ir kt.

 

Rodyk draugams

Dailininkas, architektas, scenografas. Gimė 1888 m. rugsėjo 6 d. Zmejinogorske, (Rusija). Mirė 1932 m. rugpjūčio 10 d. Karaliaučiuje.

1914 m. baigė Peterburgo dailės akademiją, architektūros fakultetą (mokėsi pas Leontijų Benua (Leontij Benua). 1917–1918 m. – Peterburgo dailės akademijos profesorius. 1919 m. persikėlė į Vilnių ir dirbo Švietimo liaudies komisariate. 1919–1921 m. gyveno Berlyne ir dirbo dailininku baldų fabrike. Nuo 1922 m. pastoviai gyveno Kaune, dirbo architektu, teatro dekoratoriumi, dėstė Meno mokykloje.

V. Dubeneckis – vienas iš moderniosios architektūros pradininkų Lietuvoje, tautinio stiliaus propaguotojas. Ankstyvieji projektai turi neoklasicistinių, barokinių bruožų (Kauno meno mokykla – 1923, M. K. Čiurlionio galerijos laikinieji rūmai – 1925, Valstybės teatro rekonstruotuoti rūmai  – 1923, su architektu M. Songaila). Kai kuriuose pastatuose (viešbučio „Lietuva“ interjeras, 1925, Kaune) naudojo lietuvių liaudies dailės motyvus. Vėlesniuose projektuose susipynę klasikos ir moderniosios architektūros bruožai: VDU Medicinos fakulteto rūmai (1931–1933), Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmai (1931–1936, su architektais K. Reisonu ir K. Krikščiukaičiu).

Menininkas dalyvavo klubo-teatro „Vilkolakis“ veikloje, sukūrė dekoracijų ir kostiumų Valstybės teatro spektakliams: V. Krėvės „Skirgaila“ (1924), Moljero „Tartiufas“, R. Vagnerio „Lohengrinas“ (abu 1926), G. Pučinio „Bohema“ (1927), P. Vaičiūno „Stabai ir žmonės“ (1928), G. Verdžio „Trubadūras“, I. Stravinskio „Ugnies paukštė“ (abu 1929) ir kt.

LDM saugomi darbai: „Autoportretas“, „Sruogos portretas“.

 

Rodyk draugams

2014-07-24LIUDAS TRUIKYS

Dailininkas (scenografas, tapytojas). Gimė 1904 m. spalio 10 d. Pagilaičiuose (Plungės r.). Mirė 1987 m. gegužės 28 d. Vilniuje.

1928 m. Kauno meno mokykloje baigė tapybą (mokytojai – Adomas Varnas, Justinas Vienožinskis). 1934–1937 m. Berlyne ir Paryžiuje tobulinosi teatro dekoracijos ir scenos įrangos srityse. Dirbo dailininku Šiaulių dramos (1931–1932), Kauno valstybiniame (1932–1940) teatruose. 1941–1949 m. buvo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto dėstytojas; 1944–1948 m. – teatro dekoracijos katedros vedėjas, 1946–1949 m. – dailiosios tekstilės fakulteto dekanas (docentas – 1947). 1953–1959 m. dėstė Kauno dailės mokykloje. 1947–1948 m. LTSR operos ir baleto teatro vyr. dailininkas. Nuo 1929 m. dalyvavo parodose: Vilniuje (1979), Kaune (1984) surengė individualias parodas. LTSR nusipelnęs meno veikėįas (1979), LTSR liaudies dailininkas (1986).

Sukūrė scenovaizdžių dramos spektakliams: Šiaulių dramos (Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovas“, 1932), Valstybės teatre (Petro Vaičiūno „Aukso žaismas“ – 1832 ir „Tikruoju keliu“ – 1933; Sofoklio „Edipas Kolone“ – 1939). Taip pat sukūrė reikšmingų scenovaizdžių operoms: Valstybės teatre (D. Pučinio „Madam Baterflai“ – 1935,  Antano Račiūno „Trys talismanai“ – 1936, Paryžiaus pasaulinės parodos garbės diplomas 1937; Dž. Verdžio „Otelas“ – 1937), LTSR Operos ir baleto teatre (Dž. Verdžio „Don Karlas“ – 1959 ir 1978, „Aida“ – 1965, „Otelas“ – 1983–1985). Kauno muzikiniame teatre (Dž. Verdžio „Traviata“ – 1966 ir 1984; Jurgio Karnavičiaus „Gražina“ – 1968).

Nutapė paveikslų (akvarelė „Vakaras“, 1942), sukūrė estampų, teatro afišų. Kiti darbai, saugomi LDM: „Nemunas“ (1941, LDM), „Žemaitiška sodyba“ (1942, LDM), „Peizažas pro langą“ (1944, LDM), „Pieta“ (1945, LDM) ir kt.

Scenografijoje siekė vaizdo ir garso sintezės (muzikiniams motyvams savitai taikė vaizdinės kompozicijos elementus). Ryškios sąsajos su Rytų ir Vakarų įvairių epochų daile, architektūra, muzika, filosofija. Būdinga fantastiškumas, oratoriškai pakilus tonas, veiksmo ir laiko sąsajų atspindėjimas, subjektyvus, dvasingas senųjų kultūrų interpretavimas, monumentalumas, kompozicijos konstruktyvumas. 1980 m. apdovanotas LTSR valstybine premija.

 

Rodyk draugams

Dailininkė, tapytoja. Gimė 1926 m. balandžio 13 d. Naujatriobiuose (Kauno r.).

1949 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, jame dėstė iki 1951 m. 1951–1985 m. dėstė Lietuvos dailės institute (profesorė – 1982). Nuo 1950 m. dalyvauja parodose: personalios –Rygoje (1970), Vilniuje (1970, 1986), Maskvoje (1980), Sofijoje (1981). Nuo 1957 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. LTSR nusipelniusi meno veikėja (1974), LTSR liaudies dailininkė (1976).

S. Veiverytės tapybos stilius, monumentaliosios tapybos samprata turėjo įtakos ištisai dailininkų monumentalistų kartai. Dailininkė nutapė figūrinių kompozicijų („Pogrindininkai“ – 1967 (LDM), „Fechtuotojai“ – 1971, ciklas „Baletas“ – 1978–1979 (LDM), „Jaunoji šeima“ – 1981 (LDM), „Vilniaus architektai“ – 1983, „Taikos kongresas“ –1986 (LDM), portretų (Augustino Savicko – 1968 (LDM), Vytauto Igno – 1973 (LDM), Nijolės Ambrazaitytės – 1977 (LDM) ir 1979, Jono Kuzminskio – 1976 (LDM), Raimondo Katiliaus – 1985, Kazimiero Simanonio – 1986), aktų („Aktas“ – 1976, „Moters aktas“ – 1986), sukūrė freskų („Liaudies šokis“ Naujosios Akmenės kultūros rūmuose – 1958), piešinių (daugiausia portretai).

S. Veiverytė išsaugojo svarbiausią monumentaliosios tapybos bruožą – organišką santykį su architektūra. Piešinys dailininkės kūryboje visuomet užėmė svarbią vietą. S. Veiverytės piešinių linija lanksti, virtuoziškai tiksli, jose atsiskleidžia improvizacinė dailininkės prigimtis ir gebėjimas perteikti vaizduojamo žmogaus dvasinę būseną. Kūriniai didelio formato, monumentalūs, ekspresyvūs.

LTSR valstybinė premija 1974 m., TSRS valstybinės premijos laureatė 1981 m.

 

Rodyk draugams

Dailininkas, architektas. Gimė 1939 m. balandžio 4 d. Bačkonyse (Kaišiadorių vlsč.).

1963 m. baigė Kauno pedagoninį institutą. 1963–1975 m. dirbo Baldų projektavimo ir konstravimo biure Vilniuje, 1975–2000 m. – projektavimo institute „Vilniaus komprojektas“ (grupės vadovas, projektų vyr. architektas), nuo 2000 m. verčiasi privačia praktika.

E. A. Gūzas parengė projektus: Vilniuje – alaus baro „Tauro ragas“ pastatui (t. p. suprojektavo interjerą ir baldus, 1970, su archit. A. Mačiuliu), prekybos centrui „Justė“ (su kt., 1996), bendrovės „Litcargus“ krovinių terminalui ir administracinėms patalpoms tarptautiniame oro uoste (2002); poilsio namams „Ąžuolynas“ Juodkrantėje (1984).

Architektas sukūrė interjerų (restorano „Senasis rūsys“ 1978, kavinės „Žarija“ 1984), interjerų ir baldų (knygyno „Karinė knyga“ 1983, kavinės „Do-re-mi“ 1984, „Užupio kavinės“ 1999), baldų (viešbučio „Draugystė“ 1972, Operos ir baleto teatro, su archit. L. M. Stapulioniene, 1977, Santuokų rūmų, 1975 – visi Vilniuje). Dar sukūrė plakatų, scenovaizdžių Panevėžio, Vilniaus, Kauno teatrų spektakliams (1973–1985), Lietuvos pašto ženklų, iliustravo knygų.

 

Rodyk draugams


© 2017 Istoriniai Lietuvos Dailininkai | Dizainas Windows Vista Administration | Susikurk savo blogą BLOGas.lt