Dailininkė, tapytoja. Gimė 1926 m. balandžio 13 d. Naujatriobiuose (Kauno r.).

1949 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, jame dėstė iki 1951 m. 1951–1985 m. dėstė Lietuvos dailės institute (profesorė – 1982). Nuo 1950 m. dalyvauja parodose: personalios –Rygoje (1970), Vilniuje (1970, 1986), Maskvoje (1980), Sofijoje (1981). Nuo 1957 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. LTSR nusipelniusi meno veikėja (1974), LTSR liaudies dailininkė (1976).

S. Veiverytės tapybos stilius, monumentaliosios tapybos samprata turėjo įtakos ištisai dailininkų monumentalistų kartai. Dailininkė nutapė figūrinių kompozicijų („Pogrindininkai“ – 1967 (LDM), „Fechtuotojai“ – 1971, ciklas „Baletas“ – 1978–1979 (LDM), „Jaunoji šeima“ – 1981 (LDM), „Vilniaus architektai“ – 1983, „Taikos kongresas“ –1986 (LDM), portretų (Augustino Savicko – 1968 (LDM), Vytauto Igno – 1973 (LDM), Nijolės Ambrazaitytės – 1977 (LDM) ir 1979, Jono Kuzminskio – 1976 (LDM), Raimondo Katiliaus – 1985, Kazimiero Simanonio – 1986), aktų („Aktas“ – 1976, „Moters aktas“ – 1986), sukūrė freskų („Liaudies šokis“ Naujosios Akmenės kultūros rūmuose – 1958), piešinių (daugiausia portretai).

S. Veiverytė išsaugojo svarbiausią monumentaliosios tapybos bruožą – organišką santykį su architektūra. Piešinys dailininkės kūryboje visuomet užėmė svarbią vietą. S. Veiverytės piešinių linija lanksti, virtuoziškai tiksli, jose atsiskleidžia improvizacinė dailininkės prigimtis ir gebėjimas perteikti vaizduojamo žmogaus dvasinę būseną. Kūriniai didelio formato, monumentalūs, ekspresyvūs.

LTSR valstybinė premija 1974 m., TSRS valstybinės premijos laureatė 1981 m.

 

Patiko (0)

Rodyk draugams