Dailininkas (tapytojas, grafikas). Gimė 1946 m. Jakiškiuose (Joniškio r.).

1974 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą, tapybą (mokytojai – Silvestras Džiaukštas, Jonas Švažas). Dirba Šiaulių vaikų dailės mokykloje. Dailės parodose dalyvauja nuo 1974 m.

S. Prancuitis tapo natiurmortus, portretus, asociatyvines kompozicijas. Tačiau tai nėra „gryni“ žanrai – viename ir tame pačiame paveiksle galima atrasti visų žanrų elementų. Ankstyvieji S. Prancuičio paveikslai, pasižymi baigtumu, jie dažniausiai šviesaus kolorito, jautrių toninių niuansų. Tai – nuotaikos paveikslai, artimi bendrajai lietuvių koloristinei krypčiai, o kartu jau gerokai ir nutolusiai nuo tradicinės mokyklos principų. Dailininko kūryboje esama dvilypumo, vidinio prieštaravimo, o tai sukelia ne tik pačių paveikslų vidinę įtampą, bet ir tam tikrą įtampą akistatoje su žiūrovu.

J. Prancuitis sukūrė nemažai Lietuvos veikėjų portretų (M. Slančiausko, P. Masilionio, J. Vainausko, V. Šilkarskio ir kt.).  Dailininkas sukūrė stambių kompozicijų Lietuvos istorijos tema (triptikas „Saulės mūšis“). Nuo 9 XX a. dešimtmečio S. Prancuičio kūryboje reikšmingą vietą užima senosios lietuvių liaudies skulptūros motyvai („Nukryžiuotieji“, „Pietos“).

S. Prancuitis yra sukūręs grafikos, sieninės tapybos darbų (Joniškyje, Šiauliuose). Žinomas ir kaip geras pedagogas. LDM saugomi darbai: „Natiurmortas“ (1976), „Citrina“ (1976), „Užmiesčio peizažas. I“ (1983). Vėlyviausioje dailininko kūryboje ryškūs bandymai brautis į naujas modernistines kryptis panaudojant pačias netikėčiausias medžiagas.

 

Patiko (0)

Rodyk draugams