Dailininkas grafikas. Gimė 1918 m. rugsėjo 11 d. Gerdainiuose (Alūkštos apskr., Latvija). Mirė 1986 m. lapkričio 7 d. Romoje.

1941 m. R. Viesulas persikėlė gyventi į Lietuvą, studijavo teisę Vilniaus universitete, lankė Vilniaus miesto teatro vaidybos meno studiją. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, susidomėjo daile, 1947–1949 m. mokėsi Freiburge, Taikomosios dailės institute (Ecole des Atrs et Metiers). 1949–1950 m. meno studijas tęsė Paryžiuje, Vaizduojamojo meno mokykloje (Ecole des Beaux Arts). Pirmąją personalinę parodą surengė 1951 m. Freiburge. Tais pačiais metais išvyko į Ameriką, nuo 1952 m. persikėlė į Niujorką. Nuo 1960 m. dėstė Temple universitete Filadelfijoje (nuo 1961 –  docentas, nuo 1965 – profesorius, nuo 1985 m. iki mirties buvo šio universiteto filialo Romoje rektoriumi). 1964–1972 m. protarpiais gyveno ir dirbo Ispanijoje bei Italijoje. Pelnė tarptautinį pripažinimą, buvo apdovanotas įvairiais prizais, stipendijomis: 1957 m. – Filadelfijos grafikos klubo metinė litografijos premija, tris kartus (1958, 1964 ir 1969) jam buvo paskirta Gugenheimo stipendija, R. Viesulas pirmasis iš Amerikos dailininkų gavo Tamarindo litografijos studijos premiją (1960), o 1962 m. iškovojo Tiffany stipendiją ir kt. Dailininkas surengė 50 personalinių parodų, yra dalyvavęs daugiau nei 30 grupinių parodų prestižiniuose pasaulio meno muziejuose ir galerijose.

R. Viesulas raižė medį, kūrė ofortus, bet mėgstamiausia dailininko technika buvo minkštų aksominių tonų, tirpstančių štrichų litografija. Ankstyviesiems darbams būdingos monumentalios, skulptūriškai monolitiškos formos, apibendrintas, kiek supaprastintas piešinys, dekoratyvumas, protarpiais prasiveržianti vidinė ekspresija. Tai lietuvių grafikos mokyklos atgarsiai, liaudies meno tradicijų sąlygoti bruožai. Stiprus ryšys su gyva realybe akivaizdus jo „Dainų“ cikle. Dramatiškus išgyvenimus, nerimastingus tautos praradimų apmąstymus dailininkas, puikiai įvaldęs spalvotos litografijos išraiškos galimybes, išliejo abstrakčiose 7-ojo dešimtmečio litografijose („Toro Desconocido“).  Kelionių įspūdžiai įaitrino Viesulo praradimo skausmą. Bene ryškiausiai jis įkūnytas „Raudų“ (1970) cikle – 15 juodo reljefo lakštų. „Raudoms“ pasirinktos ypač taupios raiškos priemonės: monochrominis reljefas, atspaustas ant specialaus, ranka dažyto juodo popieriaus, smulkių, judrių, abstrahuotų bei iki minimumo supaprastintų geometrinių formų deriniai. Ciklas baigiamas pusės lakšto dydžio estampu su pabirusiomis raidėmis ir kopėčiomis. Tai tartum nutrūkusi raudos frazė, o kopėčios siekia jau kitą pasaulį, esantį už mūsų būties ribų.

Nuo 1970 m. dailininkas grįžo prie medžio raižinių – kūrė kelių metrų ilgio bei pločio darbus ir spaudė juos ant audinio.

Kūrybai būdinga ekspresija, vitališkumas, iš pažiūros lengvas ir virtuoziškas stilius, spalvinė įtaiga. Abstrahuotose vizijose slypi gilūs išgyvenimai, skausmingas ilgesys, jose atpažįstame komplikuotą nūdienos pasaulį.

 

Patiko (0)

Rodyk draugams