Dailininkas (tapytojas ir piešėjas), žymus pedagogas. Gimė 1745 m. spalio 6 d. Varšuvoje. Mirė 1807 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje.

Dailės dalykų mokėsi pas tėvą Luką Smuglevičių (Lukasz Smuglewicz), taip pat tapytojo Simono Čechavičiaus (Shymon Czechowicz) dirbtuvėje. Nuo 1763 m. studijavo Romoje pas tapytoją Antonijų Maronį (Antonio Maroni), o nuo 1765 m. – Šv. Luko akademijoje. Bendraudamas su žymiais menininkais, dalyvaudamas antikinės Romos paminklų archeologiniuose tyrimuose, P. Smuglevičius susiformavo kaip vienas pirmųjų XVIII a. klasicizmo stiliaus kūrėjų Europoje. Gyvendamas Romoje P. Smuglevičius išgarsėjo. Tuo metu jis nutapė vieną reikšmingiausių savo kūrinių – altorinį paveikslą Romos šv. Stanislovo bažnyčiai, kuriame pavaizduoti Lietuvos ir Lenkijos šventieji. 1767 m. ėmė gauti karaliaus Stanislovo Augusto stipendiją.

Grįžęs į Varšuvą, 1786 m. įsteigė privačią tapybos mokyklą, taip pat dirbo pagal užsakymus Varšuvos ir Lenkijos provincijų bažnyčioms bei dvarams.

1785 m. dailininkas buvo atvykęs į Vilnių ir rekonstruojamai Vilniaus Katedrai sukūrė didžiojo altoriaus paveikslą, altorinės sienos kompozicijas bei 12 apaštalų atvaizdus. Vėliau nutapė altorinių paveikslų Šv. Petro ir Povilo, Šv. Jonų, Trinitorių, Šv. Jokūbo ir Pilypo ir kt. bažnyčioms.

Nuo 1795 m. P. Smuglevičius gyveno Vilniuje. 1797–1807 m. vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai Vilniaus universitete. Caro Pavlo I pakviestas, 1800 ir 1801 m. buvo išvykęs į Peterburgą, kur paveikslais dekoravo Vincento Brenos (Vincenzo Brenna) statomus Michailo rūmus. Pranciškus Smuglevičius palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Didžiąją P. Smuglevičiaus kūrybinio palikimo dalį sudaro religinė tapyba Senojo ir Naujojo testamentų siužetais („Kristus stebuklingai daugina duoną ir žuvį tyruose“), šventųjų paveikslai, taip pat istorinio („Persų pasiuntiniai pas Etiopijos karalių“), mitologinio („Agripina perkelia savo vyro palaikus į tėvynę“, 1807), alegorinio bei portreto žanro kūriniai („Prozorų šeimos portretas“, 1789). Kūriniai klasicistiniai, turi baroko ir realizmo bruožų. Tapė taip pat Lenkijos senovės laikų vaizdus, dažnai batalines scenas. Tapyboje labai išplėtojo tėvynės istorijos ikonografiją („Vytautas Didysis karo stovykloje pasakoja apie savo gyvenimą karvedžiui Algirdui ir Melštinskiui“). Arabeskinės-groteskinės puošybos srityje sukūrė gryniausio klasicizmo stiliaus pavyzdžių. P. Smuglevičius vertinamas ir kaip buitinio ir peizažo žanrų pradininkas Lietuvos dailėje.

Patiko (0)

Rodyk draugams