Dailininkas keramikas. Gimė 1899 m. rugsėjo 17 d. Skardupilyje (Latvijoje). Mirė 1988 m.

1919–1940 m. tarnavo Lietuvos karo aviacijoje. 1929 m. baigė Kauno meno mokyklą.

1944 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto keramikos fakultetą. Nuo 1940 m. dirbo pedagoginį darbą Kauno ir Vilniaus dailės institutuose (profesorius – 1977). Nuo 1945 m. dalyvavo Lietuvoje ir užsienyje rengiamose parodose.

J. Mikėnas kūrė dekoratyvinės keramikos dirbinius (dekoratyvinės lėkštės „Naktinis skridimas“, „Žalias paukštis“ – abu 1947, „Žuvys“ 1961, „Rudens lapai“ 1946; visi LDM), keramikos kūrinius interjerams, buitinę keramiką (Žvakidė 1949, Lempos gaubtas 1950, stalo lempos – 1955; visi LDM). Didelį dėmesį skyrė plastinei kūrinių formai, siluetui, dekoravimo saikingumui, technologijos meistriškumui. Nepralenkiamo meistriškumo keramikas pasiekė, naudodamas redukcinės technikos žvilgančias ir matines glazūras. Sukūrė daugybę įvairių vazelių ir vazų („Vaza su driežiukais“ 1944, „Rutulinė vaza“ 1949, „Vaza su dangčiu“ 1955 – visos LDM). Jų dekoravimui dažniausiai naudojo lietuvių liaudies dailės augalinius motyvus. Keramiko sukurti indai yra originalūs, monumentalių formų, paprastų proporcijų, savito ir gražaus silueto, funkcionalūs.

J. Mikėnas žinomas ir kaip geras pedagogas, išugdęs daug garsių Lietuvos keramikų: B. Zygmantaitę, E. Tulevičiūtę, L. Vazalinskienę, M. Vrubliauską. Parašė vadovėlį „Dailiosios keramikos technologija” (1967) bei monografiją apie savo mokytoją prof. L. Strolį (1960; išleista rusų kalba).

 

Patiko (0)

Rodyk draugams